vienpalis

vienpãlis, -ė adj. (2) NdŽ, Erž, Žeml, víenpalis (1) Bsg 1. kuris iš vienos palos, gabalo, nesudurtas: Vienpãlėms staltiesėms aust reik tamtyč plačių staklių Rs. Vienpaliùs dekius labai gražius liūb išausti Akm. Paklodė vienpãlė buvo Snt. Prisiaudėm víenpalių audeklų VšR. Víenpalė paklodė siaura, reiks pridurt Pc. Tai staklės didžiausios, kur víenpales [paklodes] ausdavai Mšk. ║ iš vienos dalies pasiūtas, su viena šonine siūle: Toki vienpaliai sijonai siuvami 4–6 ir daugiau metrų platumo rš. 2. kuris vieno arklio velkamas: Vienpãlės akėčios LKAI107(Iš).